dusti

dùsti, dū̃sta (duñsa, duñsta), -o intr. 1. K stigti oro, trokšti, ilsti: Aš dūstù greitai eidamas, ir tu jau pridusai, kad gerklė švykšta J. Aš dùsdavau eidamas prieš kalną, t. y. sunku yra J. Paleisk gi vaiką, matai, kad jis jau duñsa Sb. Sėdi ažu stalo ir net dū̃sta iž juoko Arm. Dū̃sta žuves po ledu Lp. | Atidaryk [krosnies] dureles – ugnis duñsa Kp. | prk.: Susyk kuliamoji dar didžiau užsikaukė, paskui ėmė dusti ir nutilo rš. ║ prk. vargti, kamuotis: Šeima duso nuo nepakeliamų mokesčių sp. Valstiečiai duso dėl daugybės baudžiavos liekanų rš. 2. K dvisti, švinkti, gesti: Pradėjo rugiai aruoduose dùst Krn. Į lovaitį negal meisą sūdyti – pradės dùsti Grg. Mėsa tavo jau duñsa, o dešros jau padùsusios J. Pūliai, tãniai duñsa iš tolo J. \ dusti; apdusti; atidusti; įdusti; išdusti; nudusti; padusti; perdusti; pridusti; sudusti; uždusti